Šviesa turi savo apribojimų, tačiau šiuo atvėju ne greičio, o difrakcijos apribojimų. Difrakcija yra vadinamas bet koks nuokrypis nuo tiesiaeigio bangų sklidimo, nepaaiškinamas bangos atspindžiu arba lūžiu. Dikrakcijos riba sėkmingai buvo pasiekta naudojant vieną specifinę techniką, vadinamą dviejų dimensijų (2D) spektrografija.
Tačiau dėl to, kad jos metu naudojamos trys įeinančios ir viena išeinanti banga, nanoskalėje vykstanti bangų koherencija galėjo būti užfiksuoti tik netiesiogiai, apskaičiuojant vidutinį kvantinių sistemų paplitimą spektroskopinėje erdvėje.
Vis dėlto, neperseniausiai tyrėjai pademonstravo spektroskopinį būdą, kuris peržengia optinės difrakcijos ribą. Demonstracijos metu buvo parodyta modifikuota 2D spektrografijos schema, kurios metu galima tiesiogiai užfiksuoti bangų koherenciją nanoskalėje. Tai pasiekta sukoncentravus ne tris, o keturias įeinančias bangas ir fotonų spinduliavimo elektronų mikroskopiją.
Didžiausias šio metodo pranašumas yra tas, kad koherencija gali būti užfiksuota visoje srityje vienu metu. Pasinaudodami šiuo pasiekimu tyrėjai galės sukurti reikiamas optines bangas. Taip pat tyrėjai nori šią techniką panaudoti skirtingų kvantinių sistemų be energijos transportavimo reiškinio tyrimams.
Galėdami sukurti reikiamo bangos ilgio bei dažnio bangas, tyrėjai galės geriau išnaudoti koherencijos pranašumus kurdami nanostruktūras. Teigiama, kad šis tyrimas buvo pradėtas prieš aštuonerius metus. Tai buvo teorinis tyrimas, kurio metu siekta išsiaiškinti elektromagnetinio lauko įtaką nanostruktūroms.
(No Ratings Yet)
Loading...