Kur yra riba tarp mokslo ir žmonių mulkinimo?

Sponsored Links
2012-02-13

Iš Lietuvos žiniasklaidos užsieniečiui gali susidaryti įspūdis, kad XXI amžiuje Europos centre gimsta nauja keista civilizacija. Viena vertus, ji naudojasi pažangiausiais XX amžiaus mokslo ir technologijų laimėjimais. Pati plėtoja mokslinius tyrimus ir kuria naujas technologijas. Lietuvos mokslininkai skelbia mokslinius straipsnius geriausiuose pasaulio žurnaluose, skaito pranešimus tarptautinėse konferencijose, dalyvauja Europos Sąjungos ir NATO projektuose, kuria naujas medžiagas ir technologijas.

Antra vertus, čia klesti viduramžių pasaulėžiūra, ideologija ir antimokslas – astrologų, ekstrasensų, magų, burtininkų ir raganų pranašystės. Dar daugiau tamsybinės informacijos galima rasti interneto svetainėse, moksleiviams ir jaunimui skirtuose leidiniuose. Lietuva nori būti patraukli Europai, perimti aukštąsias technologijas, didžiuojasi, kad apie 80 proc. abiturientų studijuoja Lietuvos, Vakarų Europos ir JAV universitetuose, tačiau tuo pačiu metu žiniasklaidos priemonės skleidžia žemiausio lygio šamanizmą. O juk jis buvo neatskiriamas gyvenimo palydovas pirmykščių žmonių visuomenėje, kai gamtos reiškiniai buvo suprantami kaip gerų ir piktų antgamtinių jėgų kovos rezultatas. Žiniasklaida skleidžia magiją, laukiniams žmonėms būdingas pažiūras.

XX amžiaus mokslo atradimai iš esmės pagerino žmonių gyvenimo kokybę ir praplėtė žinias – nuo subatominių dalelių iki tolimiausių Visatos galaktikų ir planetų. Mokslas atskleidė, kaip veikia gamtos dėsniai mikro- ir makropasaulyje ir kaip viskas tarpusavyje susiję. Nežinoma realiai egzistuojančių reiškinių, kurie prieštarautų pamatiniams termodinamikos dėsniams. Kasmet mokslas atranda vis naujų reiškinių, o žmonės naudojasi mokslo žiniomis, kad geriau suprastų pasaulį ir darytų jį gražesnį ir patogesnį gyventi. Lietuvos mokslininkai, kaip pasaulio mokslo klubo nariai, daug padarė ir daro ieškodami naujų žinių apie pasaulį. Tačiau iki šiol nė vieno atradimo nepadarė astrologai, magai ar būrėjai.

Nepaisant to, didėja žmonių domėjimasis paranormaliais, nelogiškais ir antgamtiniais reiškiniais. Tas domėjimasis ryškus visame pasaulyje, bet didžiausias mažesnio mokslinio išsilavinimo šalyse. Ši neracionalumo banga plūsta į Lietuvą, o iš laboratorijų gabiausias jaunimas, kartu ir mokslas, traukiasi į Vakarus, kur jų idėjos materializuojasi ir brangios grįžta atgal. Tai gali sutrikdyti visuomenę, izoliuoti moksliniams tyrimams ir žinių kūrybai dar atsidavusius protus, padaryti šalį nepatrauklią investicijoms ir naujų technologijų plėtrai. Mokslinis neraštingumas kelia grėsmę mokslu ir technologijomis pagrįstai visuomenei, nes mokslas yra visuomenės varomoji jėga. Lietuvos žiniasklaidoje gausu informacijos apie magiją, ekstrasensus, burtus, telekinezę ir kitus antimokslinius reiškinius. Pelno vaikymasis ištrina ribą tarp informacijos ir pramogų, veikiančių skaitytojų ir žiūrovų veiksmus. Tai antimokslo sklaida, žmonių mulkinimas už mokesčių mokėtojų pinigus.

Parapsichologai, ekstrasensai ir būrėjai vartoja abstrakčius, tarsi iš mokslo srities paimtus žodžius, tokius kaip energija, aura, Zodiakas ir kt. Viena iš sparčiai plintančių Lietuvoje antimokslinės veiklos formų yra astrologija, kuria kartais susižavi net politikai. Astrologai pranašauja žmonių likimą remdamiesi Saulės, Mėnulio, planetų ir žvaigždynų išsidėstymu horizonto atžvilgiu. Zodiakas yra dangaus žvaigždynų juosta, dalijama į 12 lygių dalių, vadinamų Zodiako ženklais, Žemei sukantis apie ašį, Zodiakas su savo ženklais ir planetomis kyla ir leidžiasi. Horoskopas yra planas, kuris rodo, kokie ženklai tam tikru laiko momentu matomi tam tikroje Žemės vietoje. Žmogaus horoskopas yra dangaus planas, sudarytas remiantis jo gimimo laiku ir vieta. Tokį planą gali nupiešti kiekvienas astronomas. Tačiau astrologai, neturėdami jokio mokslinio pagrindo, aiškina, kokios žvaigždynų ir planetų padėtys lemia žmonių charakterio ir elgesio ypatybes. Jie pranašauja ne tik žmonių, bet ir tautų ar valstybių likimą.

Astrologija atsirado maždaug prieš 2500 metų Babilonijoje, Asirijoje ir Egipte, kai buvo suprasti Saulės, Mėnulio ir penkių artimiausių planetų – Marso, Merkurijaus, Veneros, Jupiterio ir Saturno judėjimo Zodiaku dėsningumai. Per pastaruosius 500 metų astronomija padarė milžinišką pažangą ir tapo mokslu, o astrologija liko kokia buvusi. Astrologai tebesivadovauja klaidinga geocentrine sistema, kurią sukūrė graikas Klaudijas Ptolemajas maždaug prieš 2000 metų. Jis surašė horoskopų interpretavimo taisykles, ir jomis astrologai vadovaujasi iki šiol. Šiuolaikinis mokslas įrodė, kad nėra jokio ryšio tarp Zodiako ir žmogaus charakterio, elgesio ir lemties. Visose išsivysčiusiose šalyse astrologija nėra laikoma mokslu, su ja kovoja mokslo populiarinimo žurnalai. Bet astrologiją skatina žiniasklaida, skelbdama horoskopus, nes dauguma žmonių, neturinčių pakankamai mokslo žinių, nesugeba atskirti mokslinės informacijos nuo antimokslo.

Kito žmogaus mulkinimo reiškinio autorius XV amžiuje buvo vokiečių gydytojas F.A. Mesmeris. Jis atrado „gyvūnų magnetizmą“ ir magnetiniu lauku pradėjo gydyti žmones. Daugelio šalių turtingos ponios važiavo pas F. Mesmerį magnetiniu lauku gydyti visų ligų ir vežė jam savo pinigus. Deja, tai buvo apgaulė, šiandien žinoma kaip mesmerizmas, ir klestėjo iki XIX a. vidurio, kol buvo sukurti gamtos mokslinio tyrimo ir mokslinio mąstymo pagrindai. Tačiau mesmerizmas gyvas iki šiol.

1997 m. rugpjūčio 11 d. mokslo ir technologijų srityje labiausiai pažengusių JAV laikraštis „World News Tonight“ paskelbė straipsnį apie biomagnetinę terapiją. Fizioterapeutas aiškino, kad magnetai yra kita elektros energijos forma, turinti didžiulę įtaką mūsų kūnui. Jis pardavinėjo gydomuosius magnetus po 89 dolerius ir skelbė: „Visi žmonės yra magnetiniai. Kiekviena kūno ląstelė turi teigiamą ir neigiamą polių.“ Viena vertus, šie magnetai žalos sveikatai nedaro. Tačiau antra vertus, pirkdami juos amerikiečiai per metus veltui praranda 300 mln. dolerių. Tų magnetų yra nuo monetos iki čiužinio dydžio. Pasak fizioterapeuto, kraujyje esantys geležies atomai veikia kaip magnetas ir sąveikaudami su magnetų magnetiniu lauku neva gerina kraujo apytaką ir didina deguonies kiekį organizme, kartu mažina skausmą. Vis dėlto tai yra dar viena fantastiška nesąmonė ir finansinė apgaulė. Tik keturi geležies atomai įeina į sudėtingą kraujo hemoglobino molekulę ir yra vienas nuo kito pernelyg dideliu atstumu, kad pasireikštų hemoglobino magnetinės savybės. Kad įsitikintum, tereikia lašelį kraujo nulašinti šalia magneto.

Nuo ko prasidėjo mesmerizmo istorija? Tiesa, kad žmogus sudarytas iš elektringųjų dalelių ir sąveikauja su išoriniais elektromagnetiniais laukais. Todėl elektromagnetinės energijos įtaka gyvam organizmui seniai tiriama ir dar toli gražu ne viskas suprasta. Elektromagnetinė energija yra viena iš keturių pagrindinių energijos rūšių, ją lemia Visatos jėgos. Žmonės moka ją kurti, perduoti, panaudoti tūkstančiais būdų, tačiau dar ne visai supranta, kaip ji veikia gyvą organizmą ir koks buvo jos vaidmuo atsirandant gyvybei.

Mokslas yra daugiau nei faktų rinkinys. Patys faktai nėra iškalbingi, juos reikia perleisti per spalvotus idėjų lęšius. Suvokimo objektai reikalauja koncepcijų. Mokslas yra ypatingas duomenų ir teorijos, faktų ir hipotezių, stebėjimo ir požiūrio mišinys. Jis yra ir filosofija, jungianti faktus į vieną realybės koncepciją. Dar graikų filosofas ir gydytojas Hipokratas, remdamasis to laiko medicinos samprata, pateikė gyvybės prigimties koncepciją. Anot jo, gyvybę palaiko mistinių savybių skysčiai, tekantys kūne. Be to, kūnas turi sielą,. Kuri taip pat palaiko gyvybę. Nors Hipokrato teiginiai nebuvo paremti realybe, kai kurios jo mintys gyvos iki šiol.

Gamtoje randami natūralūs magnetai – magnetito akmenys. Kinai juos jau apie 2000 m. pr. Kr. naudojo kompaso rodyklėms. 1600 m. anglų gydytojas Viljamas Gilbertas (William Gilbert) paskelbė monumentalų darbą „Apie magnetus“ („De magnete“), jis atskleidė elektros ir magnetizmo skirtumą ir padarė didelę įtaką fizikos mokslo plėtrai. Magnetizmo reiškinius demonstravo net karalienei Elžbietai I. Jis pirmasis ėmė vartoti elektrinio ir magnetinio lauko sąvokas, teisingai aprašė Žemės magnetinį lauką ir išrado pirmąjį elektrinio lauko matuoklį – elektroskopą. Tačiau didžiausias V. Gilberto indėlis – pradėti eksperimentiniai mokslo tyrimai. Pasak V. Gilberto, vienintelis tiesos pažinimo kelias yra patikimi eksperimentai. V. Gilbertas paleido džiną iš butelio ir mokslas per eksperimentus pradėjo ieškoti tiesos apie supantį pasaulį. 1660 m. smalsus Magdeburgo burmistras ir išradėjas Otas Gerikė (Otto von Guericke) išrado pirmąjį elektros generatorių. Besisukantis kietos sieros rutulys generavo didelį statinį elektros krūvį. Iš mokyklos prisimename, kaip O. Gerikė viešai demonstruodavo atmosferos slėgį: suglausdavo du tuščiavidurius pusrutulius ir ištraukdavo iš jų orą. Reikėjo keturių porų arklių iš abiejų pusių, kad atplėštų vieną pusrutulį nuo kito – tokia atmosferos slėgio jėga suspaudžia pusrutulius.

XVIII amžiuje jaunas anglas Stivenas Grėjus (Stephen Gray) parodė, kad įvairios medžiagos statinį elektros krūvį perduoda kelių šimtų metrų atstumu. Jis atskleidė, kad vienos medžiagos yra elektros laidininkai, o kitos – ne. Statini krūviu jis įelektrindavo ir žmones. Maždaug tuo pačiu metu kitas anglas – dvasininkas Stivenas Heilas (Stephen Hales) pastebėjo, kad žmogaus nervai yra elektros laidininkai. Atrodė, kad jau senovės graikų filosofų minima gyvybės dvasia yra sutelkta nervų sistemoje ir ta paslaptingoji yra elektra!

Domėjimasis gyvo organizmo elektra augo. Abė Nolė (Abbe Nollet) tęsė S. Grėjaus eksperimentus, O. Gerikės mašina įelektrindamas žmonių kūnus. Jis nesėkmingai bandė elektra gydyti paralyžių. Anglas dvasininkas Abrahamas Benetas (Abraham Bennet) išrado daug tobulesnį už V. Gilberto elektroskopą elektros krūviui matuoti. Olandas Peteris van Mušenbrukas (Petrus van Musschenbroeck) išleido Leideno stiklinę elektros krūviui kaupti – šiuolaikinio kondensatoriaus pirmtaką. Taip XVIII amžiaus viduryje elektra buvo kuriama, kaupiama ir laidais perduodama daugiau nei 3 km atstumu. Daug gydytojų, taip pat ir visiškų šarlatanų, šiuos išradimus taikė įvairioms ligoms gydyti, skelbė tai sėkmingai darantys. Vienas jų – Johanas Šaferis (Johann Schaeffer) nuėjo taip toli, kad 1752 m. Rėgensburge net išleido knygą „Elektrinė medicina“.

Nors vis labiau buvo spekuliuojama idėja apie gyvų organizmų, ypač jų nervų sistemos, elektrinį krūvį, o gydytojai entuziastingai elektra gydė pacientus, fizikos žinios tam prieštaravo. Buvo nesuprantamas esminis dalykas: kuo skiriasi gyvasis ir negyvasis kūnas? Jokie teoriniai samprotavimai nepalaikė idėjos, kad elektra daro kokią nors įtaką gyvam organizmui.

Didelį vaidmenį atrandant gyvūnų elektrą suvaidino Bolonijos universiteto anatomijos profesorius Luidžis Galvanis (Luigi Galvani). Eksperimentuodamas su varlėmis, 1786 m. jis atskleidė, kad kaskart, kai elektrą generuojanti mašina sukelia elektros išlydį, liečiant skalpeliu varlės kojos nervą susitraukia ir kojos raumenys. Elektra oru indukuodavosi į skalpelį. Bet penkerius metus eksperimentavęs L. Galvanis Bolonijos mokslų akademijos darbuose paskelbė straipsnį, kuriame padarė išvadą, kad elektrą generuoja gyvas organizmas. Ją pavadino gyvūnų elektra – gyvybės dvasios analogu. Išvada buvo geniali, bet klaidinga. Geniali todėl, kad šiandien mes žinome, jog gyvame organizme tikrai daug visokios elektros – pjezoelektros, piroelektros ir net feroelektros. O klaidinga todėl, kad L. Galvanio eksperimentuose elektrą kūrė ne varlės nervai. Tai įrodė kitas italas, Pavijos universiteto fizikas Alesandras Volta (Alessandro Volta), kuriam L. Galvanis nusiuntė savo straipsnio kopiją. Šių tyrimų paskatintas A. Volta 1800 m. sukūrė nuolatinės srovės šaltinį – Voltos bateriją. A. Voltos sukritikuotas L. Galvanis ir jo gyvūnų elektra buvo greitai pamiršti. Po penkerių metų Boloniją užėmė prancūzai ir jis buvo pašalintas iš universiteto, prarado tarnybą, turtą ir namus, o A. Voltą Napoleonas už jo atradimą nepaprastai pagerbė ir premijavo. Daugiau moksle A. Volta nieko nenuveikė, tačiau jo baterijos buvo toliau tobulinamos. Iš pradžių svėrusios keletą tonų, jos tapo mažytės, iš laboratorijų pateko į pramonę ir ryšių tinklus ir suvaidino didelį vaidmenį plintant elektrai.

Jaunas Prūsijos kalnakasybos inžinierius Aleksandras Humboltas (Alexander von Humboldt), vėliau tapęs garsiu mokslininku, 1797 m. paskelbtame straipsnyje rašė, kad abu italai, tiek Galvanis, tiek Volta, buvo ir teisūs, ir klydo: egzistuoja bimetalų elektra ir gyvūnų elektra. L. Galvanio anūkas fizikas Džiovanis Aldinis (Giovani Aldini) XIX a. pradžioje intensyviai tyrė gyvūnų elektros priežastis. Jis nebuvo medikas ir jo bandymai elektra atgaivinti numirėlius kėlė tik juoką. Tačiau kartą D. Aldinis gydė ligonį, kuriam šiandien medikai būtų diagnozavę šizofreniją. Leisdamas galva elektros srovę, Aldinis pastebėjo, kad pacientui vis geriau, ir ligonis visiškai pasveiko.

1820 m. Kopenhagos universiteto profesorius Hansas Kristianas Erstedas (Hans Christian Ørsted), per paskaitą studentams demonstruodamas elektros srovę, pastebėjo, kad kai laidu teka elektros srovė, ant stalo gulinčio kompaso rodyklė atsilenkia. Jis suprato, kad laidu tekanti elektros srovė kuria aplink magnetinė lauką. Taip praėjus daugiau nei 200 metų po V. Gilberto, teigusio, kad tos dvi jėgos skiriasi, H. K. Erstedas įrodė jų vienovę ir atrado elektromagnetizmą.

Tęsdamas H.K. Erstedo eksperimentus, Florencijos fizikos profesorius Leopoldas Nobilis (Leopoldo Nobili) išrado silpnų elektros srovių matuoklį galvanometrą. Pizos profesorius Karlas Mateucis (Carlo Matteucci), nuo 1830 m. iki 1865 m. tyrinėdamas gyvūnų elektrą ir Nobilio galvanometru matuodamas sroves, įrodė, kad gyvo organizmo audiniais tikrai teka nuolatinė elektros srovė. Taigi gyvūnų elektra buvo galutinai nedviprasmiškai įrodyta. Tačiau ji nėra sutelkta vien nervų sistemoje ir turi menką ryšį su paslaptingąja gyvybės dvasia. Maždaug tuo metu K. Mateucio pagalbininkas puikus eksperimentuotojas Emilis Diubua-Remonas (Emil Du Bois-Reymond) įrodė, kad dirginant nervą sukuriamas elektros impulsas, kuris sklinda dideliu greičiu ir sukelia raumenų susitraukimą. Taip jis rado nervinius impulsus. O jo kolega iš Berlyno Hermanas Helmholcas (Hermann von Helmholtz) išmatavo, kad nerviniai impulsai sklinda 30 m/s greičiu.

E. Diubua-Remono mokinys Julijus Bernšteinas (Julius Bernstein) 1868 m. sukūrė bioelektros teoriją. Ji buvo mielai priimta Č.Darvinui paskelbus evoliucijos teoriją, pradėta aiškinti, kad visose gyvybės formose veikia fizikos ir chemijos dėsniai. H. Helmholcas yra sakęs, kad jokios kitos jėgos, išskyrus fizines ir chemines, gyvame organizme neveikia. Pradėta manyti, kad gyvybė prasidėjo atsitiktinai susijungus molekulėms ir išsivystė į gyvą fizinę ir cheminę mašiną. O jeigu gyvieji padarai, įskaitant ir žmogų, yra tik mašinos, juos, kaip ir mašinas, galima išardyti į dalis ir tas dalis tirti ar taisyti.

Ir prasidėjo toks ardymas, tyrimas ir taisymas. Buvo ugdomi akių, ausų, nervų ir kitų kūno dalių specialistai, bet ne žmogaus gydytojai. Elektra intensyviai pradėta taikyti gydimui – nuo psichogeninių ligų iki kaulų lūžių. Dar 1884 m. Henris Bigelou (Henry J. Bigelow) rašė, kad JAV 10 tūkstančių gydytojų kasdien taiko elektrą gydydami terapiškai. Visa tai klestėjo be mokslo palaiminimo, o XX amžiuje į sceną išėjo tikrieji šarlatanai. Prasidėjo apgailėtinas žmonių mulkinimas.

Karnegio fondas JAV įkūrė komisiją, kad ištirtų tokią padėtį. Komisijai vadovavo Abrahamas Fleksneris (Abraham Flexner). Garsi A. Fleksnerio ataskaita, paskelbta 1910 m., privertė JAV vyriausybę pertvarkyti medicinos mokymą. Buvo uždaryta daug įtartinų mokyklų, o mokslo žinios tapo vieninteliu medicininio išsilavinimo pagrindu. Elektroterapija mokslo nebuvo palaikoma ir palengva vis labiau nyko iš medicinos praktikos. Žinoma, išskyrus rentgeno spindulius.

XX amžiaus pradžioje filosofai mokslą vaizdavo kaip maršą į visišką realybės suvokimą, tarsi asimptotinę Tiesos kreivę. Buvo tik laiko klausimas, kada fizika viską paaiškins, ir iš tikrųjų ji daug ką paaiškina. Prasidėjo sparti pasaulio elektrifikacija. Žmonės jau gyvena elektromagnetinėje aplinkoje, kuri labai skiriasi nuo natūralios. Naujų technologijų teikiami socialiniai ir ekonominiai pranašumai tapo akivaizdūs, todėl jų entuziastingai laukiama. Kai iškyla elektromagnetinio lauko poveikio žmonėms klausimas, atsiranda suinteresuotų mokslininkų, visuomenei garantuojančių, kad jokio pavojaus nėra. Tokių eksperimentų pademonstravo net garsus amerikiečių išradėjas Tomas Edisonas (Thomas Edison) savo laboratorijoje. Vieno iš jų metu šuo 5 valandas buvo veikiamas stipriu magnetiniu lauku ir padaryta išvada – magnetinis laukas nei gydo, nei sukelia jam kokių nors neigiamų pasekmių. Per kitą eksperimentą stipriu magnetiniu lauku buvo veikiamos penkių savanorių žmonių galvos. Padaryta tokia pat išvada – jokio poveikio. Tačiau tuo pat metu kita Arsonval laboratorija įrodė, kad magnetinis laukas, veikdamas žmogaus galvą, sukelia šviesos pojūtį. Kiti tyrėjai tai patvirtino. Nuo tada magnetinio lauko poveikis žmonėms buvo plačiai tiriamas ir galutinai įrodytas. Tačiau besivystanti elektromagnetinė pramonė tapo tokia galinga jėga, kad padarė įtaką kai kuriems mokslininkams Jie pradėjo neigti, kad elektromagnetinis laukas veikia žmones. Tai tęsiasi iki šiol. Jau apie 1930 m. tiems, kas ketino siekti mediko ar biologo karjeros, buvo patartina susilaikyti nuo tvirtinimo, kad elektromagnetiniai laukai kaip nors veikia gyvus organizmus, buvo galima minėti tik elektros smūgį arba audinių kaitimą.

Nepaisant to, jau 1902 m. Stefanas Ledukas (Stéphane Leduc) leisdavo gyvulio galva kintamą 35 voltų įtampos srovę ir sukeldavo narkozės efektą. Šis efektas buvo patvirtintas daugelio žmonių įvairiose šalyse ir taikytas Prancūzijos ir Sovietų Sąjungos klinikose. 1938 m. Ugas Čerletis (Ugo Cerletti) elektros smūgio terapiją pradėjo taikyti šizofrenijai gydyti. Vliau šį būdą perėmė psichiatrija. Dabar nekyla abejonių, kad elektromagnetiniai laukai veikia žmones ir visus kitus gyvus organizmus.

Taigi 1784 m. Prancūzijos karaliaus Liudviko XVI paskirta komisija paskelbė „Ataskaitą apie gyvūnų magnetizmą“. Komisijos vadovų, garsių mokslininkų B. Franklino ir A. Lavuazjė tikslas buvo ištirti F. Mesmerio skelbiamą gyvūnų magnetizmą ir jo taikytą žmonių gydymą elektriniu lauku. F. Mesmeris teigė: kaip nematoma magnetinė jėga traukia geležies drožles prie magneto, taip nematoma gyvūnų magnetizmo jėga teka gyvu organizmu. Komisija pirmiausia bandė įmagnetinti savo. Deja, nesėkmingai. Tada B. Frankinas ir A. Lavuazjė ėmė eksperimentuoti su kitais žmonėmis. Vieniems sakė, kad gydo magnetiniu lauku, nors iš tikrųjų to nedarė, o kitus iš tikrųjų veikė magnetiniu lauku, net tikino, kad neveikia. Paaiškėjo, kad tam tikrą poveikį sukelia įtaiga, o ne magnetinis laukas.

Per kitą eksperimentą vienas F. Mesmerio šalininkų demonstravo medžių įmagnetinimą. Buvo teigiama, kad palietęs įmagnetintą medį žmogus yra paveikiamas – kai kurie net praranda sąmonę arba patiria konvulsijas. 16 žmonių vaikščiojo po sodą ir turėjo paliesti 5 medžius, nežinodami, kurie iš jų įmagnetinti. Kai kurie palietę keturis medžius iš tikrųjų prarado sąmonę. Deja, „įmagnetintas“ buvo tik penktasis medis.

Viena moteris skelbė juntanti „įmagnetintą“ vandenį. A. Lavuazjė pripylė kelis puodelius, bet viename iš jų vanduo buvo neva įmagnetintas ir paprašė moterį liesti tuos puodelius. Ji palietė vieną „neįmagnetintą“ puodelį ir ją „apėmė visiška krizė“. Tada A. Lavuazjė davė jai išgerti „įmagnetinto“ vandens. „Moteris ramiai išgėrė ir atsigavo“, – rašoma ataskaitoje. Komisija padarė išvadą, kad „gydymas“ magnetiniu lauku – apgaulė. Čia svarbiausia įtaiga, kitaip tariant, psichinis, o ne magnetinis poveikis. Liūdna, kad daugiau kaip po 200 metų nei F. Mesmerio šalininkai, nei tikrieji šarlatanai nepadarė išvadų iš to istorinio šedevro. Elektromagnetiniai laukai poveikį žmogui sukelia, bet tai nereiškia, kad gydo. Neurobiologas Maiklas Persingeris (Michael Persinger) iš Kanados, Ontarijo provincijos, magnetiniu lauku veikdamas pacientų smilkinines sritis sukelia tokį efektą, jog pacientui atrodo, kad jis palieka savo kūną ir skraido virš lovos, kurioje guli jo kūnas, arba pasijunta tunelyje ir mato jo šviesą. Kitas neurologas Olafas Blankė (Olaf Blanke) iš Ženevos universiteto ligoninės tokį efektą sukelia elektros srove dirgindamas pacientų smilkininių sričių kampinius vingius. Nenuostabu, kad kai kurie žmonės, esant tokiai elektromagnetinei taršai, panašų efektą patiria ir be gydytojo pagalbos.

Jungtinėse Amerikos valstijose dauguma žmonių mano, kad išgydyti gali tik skalpelis ir vaistai, kitaip tariant, tradicinė medicina. Visa kita – netradicinė medicina. Jos priemonių gydytojai pacientams dažniausiai neskiria, nes draudimas jų neapmoka. Bet koks netradicinis metodas turi būti patikrintas Amerikoje. Ko draudimas neapmoka, to ir nėra paklausos. O ko publika nežino, to ir nereikalauja. Taip užkertamas kelias mesmerizmui.

Kuo primityvesnė visuomenė, tuo labiau joje klesti mesmerizmas. Prisiminkime, kaip Rusijoje G. Rasputinas „gydė“ caro Nikolajaus II sūnų, kaip gruzinė Džuna daugelį metų „gydė“ sovietinius Kremliaus vadus. Po L. Brežnevo mirties Džunos gebėjimus moderniausiais prietaisais tyrė vienas geriausių Sovietų Sąjungos institutų – Maskvos radioelektronikos institutas – ir nieko antgamtiško nerado. O kaip A. Kašpirovskis per televiziją „gydė“ sovietinę liaudį? Tie rusiškojo mesmerizmo metodai, deja, atėjo ir į Lietuvą… Kai kurie gyvuliai viską supranta, tik negali kalbėti, o kai kurie žmonės – priešingai. Kelia abejonių parapsichologų veikla, o jiems ne vien turtingieji neša pinigus. Gamtoje nėra paranormalių ir antgamtinių reiškinių. Kuo žmogus mažiau žino, tuo daugiau jis mato antgamtinių stebuklų. Dar yra gamtos paslapčių, bet jas reikia suprasti ir paaiškinti. O tai yra mokslo uždavinys. Palyginti su žmonijos istorija, mokslas dar toks jaunas. Kasdien atskleidžiama daugybė paslapčių. Tik nereikia uždaryti durų mokslo žinioms, jos turi pasiekti žmones.

[…]

Prieš dešimtmetį viešėjau Vroclave, Lenkijos mokslų akademijos Žemų temperatūrų institute. Su šiuo institutu daug metų buvo vykdomi bendri moksliniai feroelektros tyrimai. Tuo metu institute vyko konferencija, daugiau kaip 200 gydytojų iš Lenkijos, taip pat atstovai iš Ukrainos ir Baltarusijos diskutavo apie helio dujų terapijos problemas. Institutas nuo prieškario laikų turi gerą vokiečių sukurtą helio gavybos technologiją ir daug mokslinių tyrimų atlieka esant žemai temperatūrai (iki -270 ºC). Atėjus sunkiems laikams instituto inžinieriai kartu su gydytojais sugalvojo verslą 0 gydymą helio dujomis. Helio dujos išsiskiria branduolinės reakcijos žemės gelmėse metu, prasiskverbia į žemės paviršių ir išlekia iš Žemės atmosferos. Jas beišlekiančias reikia suspėti pagauti, todėl jų mažai ir jos labai brangios. Kai kuriuos žmones kaip tik ir vilioja brangūs daiktai. Taigi, inžinieriai gamina kabinas, į jas prileidžia helio dujų ir jose uždaryti pacientai neva gydosi. Vieną popietę su instituto direktoriumi aptarinėjome tolesnių bendrų tyrimų programą. Pasiteiravau, ar jis tikrai tiki, kad helis gydo? „Žinoma, ne“, – atsakė direktorius. Kai paklausiau, kodėl apgaudinėja žmones, direktorius paaiškino: „Mūsų instituto inžinieriai turi darbo. Jų sukurtas kabinas mielai perka poliklinikos ir ligoninės. Institutas gamina helį. Jį brangiai perka. Gydytojai turi pacientų ir darbo. Pacientai moka gerus pinigus. Visi patenkinti. Tai kam trukdyti?“

[…]

Tai kokia išvada? Reikia siekti mokslo žinių, mąstyti, nepainioti mokslo su pseudomokslu. Gydytojai neapgaudinėja, bet reikia vengti medicininio išsilavinimo neturinčių šarlatanų, aiškiaregių ir būrėjų. Netikėkite tos sirenos daina ar moderniais prietaisais. Jie gali pakenkti ne tik kišenei, bet ir sveikatai.

Tai – fragmentas iš neseniai išleistos akademiko profesoriaus Jono Grigo mokslo populiarinimo knygos „Kiek trunka sekundė“.


www.DELFI.lt

Sponsored Links
1 žvaigždutė2 žvaigždutės3 žvaigždutės4 žvaigždutės5 žvaigždutės (No Ratings Yet)
Loading...